2016 m. balandžio 25 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-234-248/2016 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) nagrinėjo anglosaksų teisės valstybėse (JAV, Jungtinėje Karalystėje) taikomo iš anksto aptartų nuostolių (angl. liquidated damages) instituto taikymo galimybes Lietuvoje. Šia nutartimi bene pirmą kartą aiškiau suformuota LAT pozicija šiuo klausimu. 

Iš anksto šalių aptartų nuostolių institutas, paplitęs anglosaksų teisės tradicijos jurisdikcijose,  leidžia sumažinti šalių ginčų teismuose skaičių ir išvengti pareigos įrodinėti nuostolius, kylančius iš sutarties pažeidimo. Iš anksto šalių aptartų nuostolių instituto ir įprastinio nuostolių instituto skirtumas yra tas, kad iš anksto aptartų nuostolių dydžio nereikia įrodinėti. Šį dydį šalys iš anksto, dar iki ginčo, numato sutartyje, o įvykus sutartyje nurodytam pažeidimui, tereikia pateikti kitai šaliai reikalavimą sumokėti nurodytą nuostolių sumą bei pagrįsti patį sutarties pažeidimą. Kadangi dažnu atveju realius nuostolius įrodyti sudėtinga, šis institutas anglosaksų šalyse yra plačiai paplitęs. Minėtoje LAT nagrinėtoje byloje buvo keliamas klausimas, ar šis iš anksto aptartų nuostolių institutas yra leistinas Lietuvos teisėje, t.y. sutartyse, kurioms taikytina Lietuvos Respublikos teisė.

Iš minėtos teismo nutarties darytina išvada, kad šalims pagal Lietuvos Respublikos teisę sudarant sutartis ir susitarus dėl formuluočių, panašių į iš anksto aptartų nuostolių institutą, tokios formuluotės greičiausiai būtų aiškinamos kaip Lietuvoje įprastas netesybų institutas. Kaip matyti iš nutartyje išdėstytos argumentacijos, iš anksto aptartų nuostolių institutas teismo apibūdinamas kaip „Lietuvos teisinėje sistemoje nežinomas institutas“, todėl, net jeigu jis ir nebūtų laikomas prieštaraujančiu imperatyviosioms normoms arba teisės principams, tokio instituto įtvirtinimo, kaip jis yra suprantamas anglosaksų jurisdikcijose, tikėtis neverta. Praktinė šių teismo išvadų pasekmė – šalių sutarti „iš anksto numatyti nuostoliai“ teismų neabejotinai gali būti mažinami kaip ir Lietuvos teisėje įprastos sutartinės netesybos. Taigi, ieškovui tokiu atveju tektų įrodinėti netesybų dydžio protingumą, kuris dažniausiai vertinamas atsižvelgus į realiai patirtus ieškovo nuostolius.

Šiame kontekste nederėtų pamiršti, kad sutarties šalys pagal sutarties laisvės principą gali susitarti sutarčiai arba konkrečiai jos daliai taikyti, pavyzdžiui, Anglijos teisę, taip įpareigojant teismą aiškinti sutarties nuostatą dėl šalių iš anksto aptartų nuostolių vadovaujantis šioje teisės sistemoje įtvirtintomis iš anksto aptartų nuostolių taisyklėmis ir teisinėmis pasekmėmis. Tokiu atveju Lietuvos teismų pozicija dėl šio instituto taikymo neabejotinai galėtų būti kitokia.